1Vienuoliktų metų trečio mėnesio pirmą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: 2„Žmogau, sakyk Egipto valdovui faraonui ir jo gaujoms:
‘Į ką tu panašus su savo didybe?
3Štai Asirija buvo lyg Libano kedras,
plačiomis šakomis teikęs miškui pavėsį,
aukštaūgis,
su šaunia viršūne tarp debesų.
4Šaltiniai jį maitino,
požemio vandenys jį išaugino aukštą,
jų srovės drėkino žemę aplink jį
ir upokšnius siuntė visų lauko medžių link.
5Todėl išlakumu pralenkė visus lauko medžius;
suvešėjo jo šakos, pailgėjo šakelės
nuo gausaus vandens pumpuruose.
6Ant jo šakų lizdus krovėsi
visi padangių paukščiai,
po jo šakelėmis vaikus vedė visi laukiniai žvėrys,
jo ūksmėje gyveno daugybė tautų.
7Gražus jis buvo,
didingas ir plačiašakis,
nes jo šaknys siekė gausius vandenis.
8Kedrai Dievo sode negalėjo su juo lygintis,
kiparisai neprilygo jam savo šakomis,
platanai negalėjo girtis jam savo šakelėmis,
joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis.
9Jį padariau gražų šakų daugybe,
pavydėjo jam visi
Dievo sode buvę Edeno medžiai’“.
10Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi jis išaugo aukštas, iškėlė savo viršūnę tarp debesų ir jo širdis puikavosi didybe, 11atidaviau jį tautų valdovui į rankas, kad pasielgtų su juo taip, kaip savo nedorumu buvo nusipelnęs. Išvariau jį. 12Svetimšaliai, nuožmiausi iš tautų, nukirto jį ir paliko. Jo šakos krito ant kalnų ir į slėnius, jo šakelės guli sulaužytos kiekvienoje upės vagoje, visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir paliko jį.
13Ant jo nukirsto kamieno
suka lizdus visi padangių paukščiai,
prie jo šakelių
laikosi visi laukiniai žvėrys.
14Taip nutiko, idant jokie medžiai prie vandenų nesipuikuotų savo didybe ar nekeltų savo viršūnės tarp debesų ir jokie gausiai drėkinami medžiai nesiektų jų didybės.
Juk jie visi atiduodami mirčiai –
požemio pasauliui,
drauge su visais mariaisiais,
su tais, kurie žengia į kapą“.
15Taip kalba Viešpats Dievas: „Tą dieną, kai jis nužengė į Šeolą, paskelbiau gedulą, užvėriau virš jo bedugnę ir uždengiau. Sulaikiau jo upes ir išseko gausūs vandenys. Dėl jo apvilkau Libaną gedulu, dėl to nusviro visi krašto medžiai. 16Sviesdamas jį į Šeolą drauge su žengiančiais į kapą, jo kritimo trenksmu sudrebinau tautas. Visi Edeno medžiai, rinktiniai ir geriausi Libano medžiai, visi, kurie buvo gausiai drėkinami, buvo paguosti požemio pasaulyje. 17Jie taip pat nužengė su juo į Šeolą pas žuvusius nuo kalavijo drauge su rėmėjais, tautose gyvenusiais jo pavėsyje.
18Kuris iš Edeno medžių prilygo tau garbe ir didybe? Ir tu būsi nutemptas žemyn į požemio pasaulį drauge su Edeno medžiais, gulėsi tarp neapipjaustytųjų su žuvusiais nuo kalavijo. Tokia yra faraono ir visų jo žmonių dalia“, – tai VIEŠPATIES žodis.
